Alanija – kurortinis miestas, nutolęs apie 130 km į rytus nuo Antalijos. Regiono paplūdimiai apdovanoti mėlynomis vėliavomis bei gausybė viešbučių jūros pakrantėse, pritraukia daug poilsiautojų – kasmet pasimėgauti saule ir jūra čia atvyksta milijonai turistų. Daugiausia jų sulaukiama iš Vokietijos, Olandijos, Skandinavijos ir Rusijos. Nuolat auga lankytojų iš Pabaltijo šalių skaičius.
Kaip žinoma iš istorinių šaltinių, miestas stovėjo tarp Cicilijos ir Pamfilijos regionų pietuose. Pirmieji statiniai nėra gerai ištyrinėti, tačiau per kasinėjimus kai kuriose olose atrasti gyvenimo pėdsakai rodo, jog čia gyventa dar senojo akmens amžiaus laikais.
Pakanka žvilgtelėti į Alaniją iš paukščio skrydžio, kad įsitikintum, jog tai vienas nuostabiausių kurortų pasaulyje. Alanija – tai nedidelis vaizdingas miestas, įsikūręs Tauro kalnų papėdėje, tarp apelsinmedžių ir citrinmedžių sodų. Kurortas garsėja subtropiniu klimatu ir puikiais paplūdimiais, didingomis Seldžiukų epochos (apie 1230 m.) kalnų pilimis, siauromis senamiesčio gatvelėmis bei spalvingomis parduotuvėmis, daugybe žuvų restoranų ir kiemelių, skirtų arbatos gėrimo ceremonijai. Senovėje miestas buvo Pamfilijos sostinė, o vėliau – Seldžiukų sultonų vasaros rezidencija.
Alanijos kurortas garsėja visoje Turkijoje, nes šiame kurorte maudynių sezonas trunka ilgiausiai. Čia besimaudančių žmonių galima išvysti nuo balandžio iki vėlyvo lapkričio. Paplūdimiai Alanijoje nėra platūs, tačiau beveik visur rupus smėlis, tik kur ne kur – žvyras.
Kitas Alanijos privalumas – didelis nebrangių viešbučių pasirinkimas. Tiesa, Alanijos mieste nėra elitinių ir prabangių viešbučių, nes dauguma jų ekonominės klasės – 2 ar 3, taip pat 4 žvaigždučių, tačiau be didelių teritorijų. Šių viešbučių svečiai naudojasi miesto paplūdimiu, kurį pasiekia kirtę kelią. Čia gausu barų, diskotekų, naktinių klubų, restoranų, veikia atrakcionų parkas, vandens pramogų parkas „Water Planet“, siūlantis išbandyti net 23 vandens nusileidimo kalnelius.
Kurortinė zona jau seniai nusidriekė už Alanijos miesto ribų. Konaklio gyvenvietė nuo vakarinės Alanijos nutolusi 12 km. Joje, palei puikų smėlio paplūdimį, įsikūrę keletas 4-5 žvaigždučių viešbučių. Dar tolėliau į vakarus, apie 20 km nuo Alanijos – Inčekum gyvenvietė, garsėjanti savo smėlio paplūdimiu ir pušynu. Visa žalioji zona čia driekiasi už viešbučių, kurie įsikūrę pirmoje linijoje ant jūros kranto. Avsalaras – nedidelis kaimelis, kuris tampa vis gyvybingesnis dėl šalia jo įsikūrusių 4-5 žvaigždžių viešbučių. Tarp Avsalaro ir Okudžalaro gyvenviečių gana daug ekonominės klasės viešbučių, o į vakarus nuo Okudžalaro – 5 žvaigždžių viešbučiai, turintys dideles teritorijas ir siūlantys daug įvairiausių pramogų bei paslaugų.
Vakarinėje Alanijos pusėje, 5 km nuo centro, įsikūręs nedidelis, pats pigiausias šio regiono kurortas – Obagiol. Čia 3-4 žvaigždžių viešbučius nuo jūros skiria kelias, o paplūdimiuose – žvyras bei akmenuotas priėjimas prie jūros. Dar toliau į vakarus, 12 km nuo Alanijos, nutolusi Machmutlaro gyvenvietė, kuri pastaruoju metu aktyviai plečiama. Čia, tarp gyvenamųjų namų, įsiterpę viešbučiai yra apsupti apelsinmedžių giraičių, o prie jūros – smėlio paplūdimiai.
Kažkada Alanija buvo garsus jūros uostas, o Romos epochos metu – kontrabandininkų ir piratų, kurie kėlė grėsmę grūdus į Romą gabenantiems laivams, tvirtovė. 65 m. pr. Kr. piratai buvo sumušti ir Koracesiumas (taip Alanija buvo vadinama romėnų laikais) tapo klestinčiu miestu. Seldžiukų valdovas Aladinas Keikubadas I pavertė Alaniją savo žiemos rezidencija ir gerai ją sutvirtino: ant kyšulio atsirado dviguba gynybinė siena, besidriekianti 8 kilometrus (ji buvo statoma daugiau kaip 12 metų), kurios viduryje yra bizantinio stiliaus bažnyčia. Siena su bokštais ir vartais labai gerai išsilaikiusi.
Uoste stūkso 35 metrų aukščio Raudonasis bokštas – šešiakampis statinys, kurį Aladinas Keikubadas I pastatė 1226 m. Bokštas – vienas geriausiai matomų seldžiukų laikų paminklų Alanijoje. Jo pavadinimas kilęs iš raudonų plytų, naudotų viršutinių aukštų statyboms. Apatiniai aukštai buvo sumūryti iš vietoje rastų akmenų. Viduryje yra cisterna, iki viršutinio aukšto galima pakilti dideliais akmeniniais laiptais. Kadaise Raudonasis bokštas saugojo Alanijos strateginę laivų statyklą, kurioje vienu metu galėjo būti statomi penki laivai. Ilgainiui aštuonkampis statinys tapo Alanijos simboliu.
Dar vienas seldžiukų periodo paminklas į pietus nuo Raudonojo bokšto taip pat XIII a. sultono Aladino Keikubato nurodymu pastatyta laivų statykla. 56 m ilgio ir 44 m pločio statinys su penkiomis sujungtomis arkinėmis galerijomis buvo skirtas didelių to meto karo laivų statyboms. Čia taip pat yra keli biuro kabinetai ir nedidelė mečetė kairėje įėjimo pusėje. Šalia, ant uolos, ginklų namai, kur buvo gaminamos patrankos karo laivams. Dabar vakarais laivų statykla yra gražiai apšviečiama. Apžiūrėti ją galima atplaukus nedidele valtele iš Alanijos uosto, įėjimas yra nemokamas.
Piratiška Alanijos praeitis paliko pėdsakų daugybėje grotų, išsimėčiusių išilgai visos pakrantės. Pasiekti šias grotas galima tik jūra. Manoma, kad vienoje iš jų piratai slėpdavo antpuolių metu pagrobtas moteris. Garsioji Damlatašo grota (pavadinimas reiškia „lašantys akmenys“) iki šiol tuo populiari. Urvas rastas vos 1948 m., remontuojant Alanijos uostą. Sakoma, kad urve esantis oras teigiamai veikia astmos kamuojamus žmones. Damlataš olos ilgis apie 30 m, aukštis apie 15 m. Stalaktitai, stalagmitai ir kalkių nuosėdos, susipynusios į keistas suakmenėjusias formas, daro grotą tiesiog fantastiškai gražią. Grotoje temperatūra svyruoja tarp 22-23 ºC, o drėgmė siekia 90-98 proc. Taip pat verta apžiūrėti ir kitas netoli Alanijos esančios Dim, Hasbahce ir jūros olas.
Nuo Antalijos oro uosto iki Alanijoje įsikūrusių viešbučių kelionė trunka apie 2-3 valandas, tačiau ten vedantis kelias driekiasi palei jūrą, todėl kelionės metu galima grožėtis puikiais Turkijos pakrančių peizažais.
asmeniui:
asmeniui:
asmeniui:
Pereiti prie regiono viešbučių